Ridenamos smiltys
Vėjo ridenamos, pajūrio smiltys keliauja savo tikslais. Leidus sau sustoti, pabūti čia ir dabar, galima pamatyti kiek daug visko sklando aplink mus ore. Ir štai – maža smėlio smiltelė. Tik maža smėlio smiltelė, atskrieja nešama vėjo. Paliečia veidą, sukeldama šiuškštumo pojūtį ant skruosto. Kodėl ši smiltelė? Kodėl į mus? Kodėl čia ir dabar? Visai atsitiktinai? Ar kodėl būtent šią smiltį pajutau? Kuo ji ypatinga?
Taip ir žmogaus mintys. Nuolat skrieja mūsų galvoje. Niekada nesustoja. Niekada nenuilsta. Net tada, kai regis nieko negalvojame, galvoje yra tuščia tuščia, yra bent viena mintis, kuri pasako, kad šiuo metu galvoje visiškai tuščia 
Vienos mintys praskrieja tarsi šviesos greičiu ir liekame it musę kandę. Žinome, kad mintis buvo, bet kas ir apie ką, palieka taip ir nesuprasta. Kartais šios mintys ,,greituolės“, atsiradus tinkamai terpei sugrįžta. Mus ištinka maloni nuostabos akimirka, kai viska tampa viskas suprantama. Tarsi tik ta viena maža minties smiltelė, sujungė į vientisą, aiškų ir struktūruotą paveikslą, daug išsibarsčiusių vaizdų. Aplanko pasitenkinimo jausmas. Gera ir ramu. Kodėl tik dabar? Kodėl ne anksčiau? Nes gražiausios smėlio kopos susiformuoja, vėjui ilgai nešant vieną smiltį po kitos.
Vienos mintys praskrieja tarsi šviesos greičiu ir liekame it musę kandę. Žinome, kad mintis buvo, bet kas ir apie ką, palieka taip ir nesuprasta. Kartais šios mintys ,,greituolės“, atsiradus tinkamai terpei sugrįžta. Mus ištinka maloni nuostabos akimirka, kai viska tampa viskas suprantama. Tarsi tik ta viena maža minties smiltelė, sujungė į vientisą, aiškų ir struktūruotą paveikslą, daug išsibarsčiusių vaizdų. Aplanko pasitenkinimo jausmas. Gera ir ramu. Kodėl tik dabar? Kodėl ne anksčiau? Nes gražiausios smėlio kopos susiformuoja, vėjui ilgai nešant vieną smiltį po kitos.Kitos mintys – ,,kibuolės“. Jos kaip ramią dieną, vėjo pakeltos smiltys. Visiškai netikėtai iš pasalų, cvakt ir jau mūsų galvoje. Mintys įkyriai zyzia ir zyzia, tarsi uodas naktį. Lyg ir nuveji ją šalin, o ji ir vėl čia, ir vėl zyzia. Verta susitikti su šia mintimi akis į akį. Pažvelgti, kas po ja slypi? Apie ką ši mintys yra iš tikrųjų? Iš kurios pusės ją vėjas atpūtė? Tikėtina, kad taip galime rasti jau supustytą visą smilčių kopą, visai čia pat, visai prieš mūsų akis. Gal būt šios minties ,,kibuolės“ tikslas ir yra parodyti šią smilčių kopą?
,,Rūpestinguolės“- tai mintys, kurios tuno visai šalia, bet apie jų egzistavimą kartais net pamirštame. Jos kaip smėlis, kuris slepiasi po sauso smėlio sluoksniu. Jis yra pagrindas, ant kurio gali nusileisti vėjo atneštos mažos smiltelės ir formuoti naują kopą. Norėdami, šį smėlį pamatyti, turime nustumti tai kas paviršiuje. Ir tuomet – oho kiek visko galime rasti! Žmogaus galvoje, tai gali būti išmoktos pamokos, patirtys, etiketas, taisyklės, įsitikinimai, ir dar daug daug visko. Kai pasiklystame, išsigąstame, šios mintys tylia sako ,,pažvelk čia ir rasi išeitį“.
Vėjas ir toliau ridena smiltis… įdomu kokias jas atneš šiandien?
0 Comments