Suplukę lekiame tobulumo link. Patys traukiame save, iš devyniais prakaitais sukurtų komforto zonų. Nežinia kodėl, bet savanoriškai, įmetę save įnaują peklą, vėl kuriame rojų. Vis iš naujo, vis geriau, vis aukštesniame lygyje, pranokstame net patys save.
Bravo! Bravo! Bravo!
Ar galime gyventi paprastai tarsi pievų gėlės? Augti, žydėti, nesukdami galvos kokia tikroji būvimo gėle prasmė? Tiesiog būti gėle! Nelyginti savo žiedo su kitais žiedais apgailestaujant, kad mums dar ne laikas žydėti? Skleisti pasauliui savo aromatą ir grožį, kuriuo mes unikalūs. Ar galime būti paprasti kaip tekanti upė? Žinodami ištakas, plaukti savo vaga ir su dėkingumu priimti mus maitinančius intakus. Nesvarbu ar intakai mažyčiai, ar plukdantys išrautus medžius, jie tampa upės dalimi. Ar galime kaip upė patirti seklumas ir gilumas, potvynius ir atoslūgius? Atėjus laikui, įplaukti į žiotis?
Ar galime būti paprasti, darbštūs kaip bitės? Skristi nuo žiedo ant žiedo ir grįžti į avilį pilni saldaus nektaro, o ne pykčio, kad kažkas mažiau ar daugiu aplankė žiedų? Ar galime būti bite, nedejuojant, kad gyvenimas mus sukūrė būti ne tranu ir ne bite motinėle?
Ar galime būti paprastai nuostabūs, kaip šis pavasario rytas?
0 Comments