Didžiausias vaikų siaubas – patyčios
Didžiausias vaikų siaubas – patyčios
Ką jaučia vaikai, patiriantys bendraamžių patyčias?
Vaikai, kaip ir suaugusieji, kai iš jų tyčiojamasi, jaučia skausmą, pažeminimą, liūdesį, bejėgiškumą, beviltiškumą, nusivylimą, išdavystę ir labai dažnai vienatvėsjausmą. Kartais jaučiamas pyktis, įniršis.
Kaip tai atsiliepia jų savivertei, kokios gali būti tolesnės pasekmės?
Patiriantis patyčias vaikas labai dažnai kaltina save, pradeda jaustis kitokiu, kartais „nenormaliu“. Gali apnikti stiprus savęs nuvertinimo ir menkinimo jausmas, kurį vaikas perima iš agresoriaus. Ilgainiui gali atsirasti pažeminta nuotaika, depresija, emocijų bei elgesio sutrikimai ir kiti sveikatos negalavimai, kurie daro įtaką tolesnei vaiko raidai, mokymosi galimybėms.
Patiriantiems patyčias vaikams žymiai sunkiau susikaupti, nukenčia jų dėmesio koncentracija, atmintis, dėl ko prastėja pažymiai. Tokie mokiniai nebenori eiti į mokyklą, praleidinėja pamokas. Tuomet vaikas dėl blogesnio mokymosi ir prasto lankomumo papildomai patiria spaudimą tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų. Tai tik dar labiau sustiprina liūdesį, ir taip užsisuka užburtas ratas, iš kurio vaikai dažnai neranda išeities. Kraštutiniu atveju patyčios gali būti vaiko savižudybės arba didelio agresijos išpuolio priežastis (pvz., šaudymas mokykloje). Apie tai labai daug kalba Amerikos psichologai.
Patyčios persikėlė ir į socialinius tinklapius, internete platinamos nuotraukos ar vaizdo įrašai. Kaip apsaugoti vaikus nuo virtualaus teroro?
Labai svarbu, kad tėvai labai gerai žinotų kokiuose socialiniuose tinklapiuose vaikai lankosi, kokie yra jų draugai. Reikia nuolat su savo atžalomis kalbėtis ir jais domėtis, diskutuoti, išsakyti vaikams savo nuomonę jos neperšant ir sudarant vaikui galimybę rinktis, formuotis savarankiškai nuomonei.
Svarbu, kad dėmesys vaikui neprabustų du ar tris kartus per metus, nes tuomet vaikas nebus atviras. Vaikais reikia domėtis nuolat ir tai yra viena iš pagrindinių prevencijos priemonių.
Jei jau randamos nederamos, išjuokiančios nepilnamečio nuotraukos internete galima kreiptis ir į policiją.Labai dažnai vaikas žino, kas jį filmavo ar fotografavo, todėl galima kreiptis ir į smurtautojo šeimą, mokyklos administraciją.
Fizinis smurtas – akivaizdus, aplinkiniai į jį labiau sureaguoja, bet psichologinis smurtas ne mažiau pavojingas, o gal net labiau?
Smurtas yra smurtas, tiek fizinis, tiek psichologinis. Šios abi smurto rūšys yra labai pavojingos ir baigtys abiejų gali būti labai tragiškos.Tik psichologinį smurtą įrodyti kartais būna žymiai sunkiau. Pavyzdžiui, kuprinės, kitų mokymosi priemonių paslėpimas buvo patyčios ar draugiškas pajuokavimas, žaidimas?
Jei vaikas uždaras, niekam, net tėvams, nepasisako, kad iš jo tyčiojamasi, kaip atpažinti, į ką tėvams atkreipti dėmesį, kad vaikas patiria emocinį ar fizinį smurtą?
Norint pastebėti pirmąsias patyčių užuomazgas, reikia nuolat su vaiku bendrauti, žinoti, kas vyksta jo gyvenime, stebėti jo nuotaikas, nes dėl patyčių pirmiausiai pasikeičia vaiko nuotaika. Tėvai turi domėtis, dėl kokių priežasčių vaikui pasidarė sunkiau mokytis arba kodėl vaikas labai atkakliai pradėjo mokytis ir išgyventi dėl nesėkmių. Kartais vaikai besimokantys stipriose klasėse patiria spaudimą iš kitų klasės mokinių, kad jis gadina klasės pažymių vidurkį, kad yra nevykėlis. Su juo nustojama bendrauti, daromas spaudimas, kad jis pereitų į kitą klasę arba pakeistų mokyklą, todėl vaikas jausdamas be galo didelę įtampą atkakliai stengiasi mokytis, tačiau rezultatų nepasiekia. Tokiais atvejais labiausiai gali padėti rami atmosfera namuose, tėvų palaikymas, paskatinimas, didžiavimasis vaiko pastangomis, o ne rezultatais. Savo sūnaus ar dukros reikia paklausti, ar klasėje, kieme vaikai tyčiojasi vieni iš kitų? Kuriai grupei vaikų priklauso jūsų atžala: smurtautojų, stebinčiųjų ar pajuokos objektų? Pasidomėti, kaip ir ką vaikai žaidžia. Vertėtų kartais iš tolo stebėti žaidimų pobūdį, paplepėti kartu su vaiku ir jo draugais, bendrauti su vaiko draugų tėvais. Būtina aktyviai bendrauti su mokyklos bendruomene. Tėvų susirinkimo metu pasidomėti ne tik mokymosi rezultatais, bet ir kaip jūsų vaikui sekasi draugauti su kitais vaikais. Reikia kalbėtis ir su būrelių, kuriuos lanko jūsų vaikas, vadovais. Pasidomėti, kaip vaikas grįžta namo, ar visada eina įprastu keliu, o gal paskutiniu metu eina kitu, žymiai ilgesniu keliu? Būtina pastebėti, ar ant vaiko kūno neatsirado mėlynių ar kitų kūno sužalojimų. Jeigu jie atsirado, tai kaip?Ar pastaruoju metu vaikas negrįžta iš mokyklos su suplėšyta kuprine, rūbais ar kitais sugadintais daiktais? Gal iš jo atėmė telefoną? Gal vaikui vis labiau reikia pinigų, bet jis nieko nenusiperka?
Ką daryti tėvams, sužinojus, kad iš jų dukros ar sūnaus tyčiojamasi?
Labai svarbu nuolat vaikui kartoti: kas beatsitiktų jis pirmiausia turi kreiptis į šeimą. Patikinti savo atžalą, kad jis yra svarbus ir kad jam bus padėta, nes vienos iš pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai nesikreipia į suaugusiuosius, kai patiria patyčias, – vaikai galvoja, jog suaugusiesiems tai nerūpi ir kad jų problemos yra jų asmeninis reikalas arba jeigu kreipsis pagalbos, bus tik blogiau. Jei patyčios vyksta mokykloje, labai svarbu taktiškai, laiku ir vietoje apie tai pasikalbėti su klasės auklėtoja ir, jei reikia, su mokyklos psichologu, socialiniu darbuotoju. Jei patyčios vyksta kieme ar kaimynystėje, mamai ar tėčiui pamačius nederamą elgesį būtina tuoj pat agresoriui pasakyti, kad jūs matote, kas vyksta, ir tai turi tuoj pat baigtis. Jei nematėte įvykio, galima kitą kartą pamačius agresorių ramiai prieiti ir paklausti apie nederamo elgesio priežastis, informuoti, kad nuolat domitės savo vaiko gyvenimu. Pirminę pagalbą vaikui visada suteikti turi patys jam svarbiausi žmonės – jo šeima. Po to – mokykla, psichologinė – pedagoginė tarnyba, poliklinikose dirbantys psichologai, šeimos gydytojai.
Kodėl vaikai tampa smurtautojais? Kas skatina vaikus taip elgtis?
Tai nulemti gali labai daug aplinkybių ir veiksmų, kiekvienam vaikui jos gali būti labai skirtingos. Viena iš galimų priežasčių, kodėl vaikas tampa smurtautoju, yra fizinis ar psichologinis smurtas namuose, kurį vaikas patiria ar mato, o po to jį demonstruoja mokykloje. Kuomet tėvai smurtauja vienas prieš kitą arba prieš vaikus, arba toleruoja ir labai vertina kovingus, konfliktiškus, paremtus orientavimusi į išlikimą, vaikų santykius. Tokiose šeimose dažnai giriami tie vaikai, kurie stipresni ir atkaklesni. Todėl natūralu, kad šis elgesys pastebimas ir sociume. Vaikai smurtautojai tyčiojasi iš bendraamžių ir labai nuoširdžiai tiki, kad tai juos daro „kietais“. Neretai šalia tokių vaikų atsiranda juos palaikanti auditorija, o tai tik dar labiau skatina negatyvų elgesį. Kartais vaikai jaučiasi fiziškai silpnesni ar jaučia kokius nors kompleksus dėl ūgio, socialinio statuso ar pan., todėl yra linkę dažniau tyčiotis iš kitų vaikų. Taip pat gali būti, kad ir jie patys kažkada yra patyrę patyčias, todėl tam, kad apsisaugotų nuo pakartotinų patyčių, jie patys tampa smurtautojais (geriausia gynyba – puolimas). Kai kada vaikai nesupranta, kad jie tyčiojasi ir kad tai yra nederamas elgesys, todėl kartais patyčios tampa būdu užkalbinti norimą mergaitę ar berniuką.
Patarimai, kaip elgtis patyčias patiriančiam vaikui
Būtinai pasikalbėk su kuo nors iš suaugusiųjų: tėvais, mokytojais ar su kuo kitu, kuo pasitiki. Nebijok prasitarti apie priekabiautojus, nes jie neturi teisės skriausti nei tavęs, nei kitų vaikų.
Stenkis nekreipti dėmesio į skriaudėjus ir nueik savo keliu.
Nesustok, kai prie tavęs kabinėjasi, eik savo keliu.
Jeigu tave apsupo grupė skriaudėjų, pažiūrėk silpnesniam į akis ir pasakyk: „Tai nejuokinga“.
Venk tų vietų, kuriose dažnai lankosi priekabiautojai.
Nepulk priešintis priekabiautojams.
Stenkis kaip galima rečiau būti vienas.
Užsirašyk viską, kas tau nutinka. Kai nuspręsi kam nors apie tai papasakoti, bus lengviau įrodyti savo tiesą, nes turėsi užrašus.
Jei matai patyčias:
Parodyk nepritarimą patyčioms.
Nebūk abejingas.
Nesityčiok, nors taip elgiasi tavo draugai.
Pranešk suaugusiems.
Būk draugiškas vaikui, kuris patiria patyčias.
Paragink patyčias patiriantį vaiką pasipasakoti suaugusiajam, kuriuo pasitiki.
Jei matai nuskriaustą vaiką, palydėk jį pas suaugusiuosius.
Patyčiomis gali būti:
kabinėjimasis,
pravardžiavimas,
erzinimas,
stumdymas,
mušimas,
pinigų, daiktų atiminėjimas,
apkalbinėjimas,
ignoravimas,
gąsdinimas,
piktų, erzinančių SMS žinučių ar elektroninių laiškų siuntinėjimas.
0 Comments