Karantino apibendrinimas
Karantino apibendrinimas
Karantinui įsibėgėjus, būnant aktyviu proceso dalyviu, verta epizodiškai apibendrinti ką jis pakeitė ir ką pozityvaus įnešė į mūsų kasdienybę (negatyvius finansinius veiksnius suprantu, bet dabar ne apie tai).
Žmonių tarpusavio santykiai, tai tikriausiai viena iš tų sričių, kuri aktyviausiai dalyvavo karantino procese. Šeimos praleidžiančios ištisas dienas kartu – susitiko. Pamatė vieni kitus, ne skubėdami mašinoje, ar prasilenkdami virtuvėje vėlai vakare. Susitiko. Ir susitikimai buvo patys įvairiausi. Vieni kupini džiugesio ir palaimos, kad pagaliau ,,legaliai“ gali tiek daug laiko būti kartu. Kiti- kupini nusivylimų, nes idealizuoti ar romantizuoti santykiai subliuško, kaip kiauras kamuolys. Šie du scenarijai iš esmės atspindi žmonių mąstymo ir gyvensenos ypatumus. Žmonės iššūkius priimantys kaip galimybę suprasti, apmąstyti, koreguoti, dailinti, paprastai pasiekia labai didelių rezultatų. Iš šono žiūrintys dažnai net pasako va kaip jam viskas lengvai pavyksta.
Deja, tai tik požiūrio ir nuolatinio protinio darbo rezultatas. Kiti į iššūkius reaguoja atsakomybės už savo gyvenimą nusikratymu. Dažnai būna pikti, nes laukia, kad kas nors išspręs už juos jų problemas. Nori, kad valstybė tai padarytų, santykius su vaikais išspręstų socialinės institucijos ar mokykla, o komplikuotų santykių su sutuoktinių problemas galėtų išspręsti bet kas tik ne aš. Ir šie asmenys nuoširdžiai laukia ir žinoma nesulaukia. Nusivylimas lemia begalinį pyktį ir pavydą visam išoriniam pasauliui. Tad kas be nutiktų, kokios aplinkybės bebūtų jos vis yra ne tokios kokių norėtų ir nepakankamos. Verta susimąstyti, kuria grupei aš priklausau? Kas yra atsakingas už santykius mano gyvenime?Karantinas lėmė kartų santykių pasikeitimą. Šeimų vyresniesiems teko atsiskirti ir fiziškai nutolti, kad galėtų apsisaugoti. Paradoksalu, bet galbūt nutolę jie sulaukė žymiai daugiau nuoširdaus dėmesio ir tikrojo rūpesčio.
Iki karantinis bėgimas, centrifūgos tempas surydavo visą laiką. Ryte greitu tempu tekdavo išsiruošti į darbus ir mokyklas. Dieną laukė darbai ir vaikų nuvežimas į būrelius. Vakare lekiant namo, dar reikėdavo sustoti parduotuvėje maisto, o gal ir į sporto klubą užbėgti. Grįžus namo – namų ruošos darbai. Natūralu, kad apie namiškius prisimindavome tik epizodiškai. Pagalvodavome, kad reikia paskambinti, bet jau vėlu. Palikdavome sekančiai dienai, o sekanti diena vėl tokia pat, kupina bėgimo. Karantino metu, daug laiko leidžiant namie, pagaliau buvo galima rasti laiko kalbėti, bendrauti. Žinoma ,,ekraninis“ bendravimas nepakeitė gyvo būvimo kartu, bet šiuo atveju šis bendravimas tapo daugiau laimės nešantis, negu bendravimo štilius. Nuoširdus ačiū televizijai, radijui kurie nuolat priminė, kad BENDRAUKITE IR PASIRŪPINKITE namiškiais nuotoliniu būdu. Socialiniuose tinkluose nuolat mirgėjo video įrašai, kaip geriama rytinė kava nuotoliniu būdu, kaip žiūrimos televizijos laidos kartu. Tai tapo tarsi nauja madinga veikla. Senoliams, išsiilgusiems vaikaičių dėmesio, karantinas įteikė šią gražią dovaną – galimybę bendrauti ir prasmingai leisti laisvą laiką. Be to verta nepamiršti ir liaudies išminties, kad uždraustas vaisius visada saldžiausias. Tad natūralu, kad atsiradus draudimui važiuoti pas vyresniuosius, atsirado begalinis troškimas tai daryti.
Būvimas atskirtyje privertė susimąstyti ir pamatyti savo tikruosius turtus, kurie neša laimės pojūtį tik pagalvojus. Prisiminus jaukias akimirkas su tėvais ir seneliais, užlieja šilumos banga. Atmintyje iškylantys pokštai ar komiškos situacijos priverčia nevaldomai juoktis iki ašarų. Tad jei yra galimybė, paskambinkit namiškiams dabar ir jaukiai paplepėkit. Tai jūsų turtas.
0 Comments