Meilė žmogų lydi visą gyvenimą
Meilė žmogų lydi visą gyvenimą
„Žmogus laimingas tol, kol myli ir jaučiasi mylimas. Jis jaučiasi sveikesnis, jei gali džiaugtis ir savo džiaugsmu dalintis su savo artimu. Ir jaučia gyvenimo prasmę, kai gali parodyti savo dėmesį, rūpestį ir šilumą. Juk žmogui reikia žmogaus”, – sako psichologė Donata Grakauskaitė-Šličienė.
Artėjant meilės dienai, šv. Valentinui, ypač susimąstome apie šį taurų jausmą, nuskraidinantį mus iki pat debesų. Anot psichologės, meilė mus lydi visą gyvenimą ir kiekvieną gyvenimo etapą mes ją išgyvenime skirtingai – visais gyvenimo etapais žmogui reikia skirtingų santykių, skirtingų meilės objektų. Jaučiame meilės poreikį vos gimę Psichologės D. Grakauskaitės-Šličienės teigimu, ką tik gimęs žmogus jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų ieško glaudaus santykio, ypač su brangiausiu žmogumi – motina.
„Gimęs kūdikis siekia prisiglausti, pajusti mamos širdies dūžius, išgirsti jos raminantį balsą. Meilės, šilumos, artumo poreikis be galo didelis ir jis nesumažėja per visą žmogaus gyvenimą“, – teigia ji. D. Grakauskaitė-Šličienė pabrėžia, kad kūdikystėje be galo svarbu pajusti besąlygišką motinos meilę.
„Dar 1935 m. tai įrodė R. A. Spitzas kartu su kolega K. M. Wolfu, atlikdami tyrimą dviejuose kūdikių priežiūros įstaigose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Abiejuose kūdikių priežiūros įstaigose priežiūros sąlygos buvo vienodos, tik vienoje įstaigoje vaikai buvo atskirti nuo mamų. Kūdikiai buvo pamaitinami, pervystomi, prižiūrimi, tačiau su jais nebuvo bendraujama arba bendraujama labai mažai. Kitoje įstaigoje kūdikius prižiūrėjo ir maitino jų mamos. Rezultatas buvo be galo sukrečiantis: per dvejus metus įstaigoje, kurioje kūdikiai nepatyrė mamos meilės, dėmesio ir šilumos, mirė 37 procentai kūdikių. O kitoje – tik vienas vaikas iš 122. Tai puikus įrodymas, kad meilė mums labai reikalinga“, – akcentavo psichologė.
Vaikystėje tampa svarbi aplinka „O augant vaikui ir jo pasitikėjimui aplinka, mažojo žmogaus dėmesį prikausto tai, kas yra už namų sienų. Todėl vaikas vis labiau domisi savo bendraamžiais, kitais vaikais. Tai pirmieji socializacijos procesai, kuomet mažasis nori bendrauti ir pritapti prie socialinių grupių“, – vaiko psichologiją aiškino specialistė. Tuomet, anot jos, jaunas žmogus pradeda savojo „Aš“ paieškas. Draugai tampa tarsi veidrodžiu, kuris parodo, ar vaikas yra gražus, patrauklus, ar ne. Vaikai intensyviai lygina save ir kitus, mato elgesio, vertybių ir pasaulėžiūros skirtumus.
Paauglius lydi stiprūs jausmai Po spalvingosios vaikystės žengiame į paauglių pasaulį. Pasak psichologės, šis laikotarpis gerokai audringesnis. Bendraudamas su bendraamžiais paauglys išmoksta daugybę bendravimo ir komunikavimo būdų, kurie padeda jam nesijausti vienišu. O nepritapus, pasakoja psichologė, neradus bendraminčių rato, atsiranda emocijų ir elgesio sutrikimų.
Būdamas vienas, paauglys išgyvena pojūtį, kad jis nežino, kas jis yra, kas jam patinka, kas jam įdomu. Atsiranda nusivylimas savimi ir visu jį supančiu pasauliu. Gali atsirasti išnykimo nerimas. „Paauglystės ar ankstyvosios jaunystės periodu dažnai išgyvenama pirmoji aistringa meilė. Šis meilės ir laimės pojūtis santykyje su kitu skatina svajoti, kurti, planuoti. Būvimas dviese padeda išgyventi daugybę sunkių išbandymų, įveikti kliūtis siekiant tikslų, padeda pasirinkti gyvenimo kelią. Deja, šis aistringas įsimylėjimas ne visada perauga į brandžią, gilią meilę, nes jaunas žmogus turi atrasti ir suprasti, kas jam gražu ir patrauklu, o kas ne. Kas labiausiai žavi ir kas atstumia. Šie supratimai dažnai lydimi nusivylimų ir skausmingų išgyvenimų. Tai, kas jaunam žmogui prieš keletą dienų buvo būtina kaip oras, be ko negalėjo išgyventi, po keleto dienų gali tapti visiškai nesvarbiu ir nebereikšmingu objektu“, – sako psichologė.
Mylėk savo artimą, kaip save patį Visi šie aptarti gyvenimo etapai žmogui tampa lyg kelias į meilę. Kuomet jis yra subrendęs ir pasiruošęs jai, tuomet atsiranda ir tos meilės objektas, žmogus, su kuriuo esame pasiruošę nugyventi visą likusį gyvenimą. „Tačiau nepamirškime, kad brandi meilė – tai gebėjimas matyti savo artimą įvairiapusį, su visais trūkumais bei privalumais. Tai gebėjimas mylėti savo artimą, kaip save patį“, – primena psichologė D. Grakauskaitė-Šličienė.
0 Comments