Gedulas. Kaip padėti gedinčiąjam?
Gedulas. Kaip padėti gedinčiąjam?
Sunkus gedulas, reakcija į mylimo asmens netektį, reiškiasi tokia pat skausminga nuotaika, dėmesio išoriniu pasaulio praradimu, – tiek, kiek tasai pasaulis neprimena apie velionį, – netenkama gebėjimo pasirinkti naują meilės objektą, nes tai reikštų iškeisti gedimąjį, – nenorima daryti nieko, kas nesusiję su velioniu. Mums nesunku suvokti, kad toks „Aš“ susivaržymas ir apribojimas yra visiško atsidavimo gedului išraiška, kai kitiems ketinimams ir interesams nebelieka jokių išgalių. Tiesą sakant, toks elgesys mums tik todėl neatrodo patologiškas, kad mes gebame jį taip puikiai paaiškinti.
(Freud, Sigmund. Gedulas ir melancholija. ANAPUS MALONUMO PRINCIPO. Vilnius: Vyturys. 1999, 12p.)
Gedulas– ilgas, skausmingas, ne mažiau kaip metus trunkantis procesas, kuriame papročiai padeda išgyventi su netektimi susijusius jausmus. Kaip rašė Karen Horney … kai kurių gedėjimo papročių (…) paskirtis – palengvinti netekties skausmą, tol jį aštrinant, kol pasiseka visiškai išsivaduoti iš jo. Viena iš Lietuvos švenčių susijusi su gėdėjimo papročiais yra Vėlinės. Jau keletą savaičių iki šios dienos nemažai gedinčiųjų patiria sugrįžtantį netekties ir išsiskyrimo skausmą ir ieško išeičių kaip šį skausmą sumažinti.
Keletas patarimų, kaip padėti sau gedėjimo periodu:
Pagal galimybes stenkitės kaip galima daugiau laiko praleisti su žmonėmis, kurie jumis rūpinasi: šeimos nariais, kaimynais, draugais, bendraminčiais.
Stenkitės padėti kitiems gedintiems. Padėdami kitam- padėsite sau. Kalbėkites su kitais apie netektį, apie išgyvenamus jausmus (neslėpkite ylos maiše).
Skirkite pakankamai laiko sau- leisdami sau gėdėti, nes gedulas trunka ilgiau negu tikimės.
Pasikeitęs gyvenimo būdas ir tempas yra natūralus gedėjimo procesas- neverskite savęs gyventi taip pat kaip gyvenote iki netekties.
Neteiskite savęs.
Atleiskite mirusiąjam. Kaip rašo Elizabeth Kubler-Ross: „sielvartavimo procese visada esti šiek tiek pykčio. Nė vienas iš mūsų nenorime prisipažinti pykę ant mirusiojo, todėl šios emocijos yra slepiamos, slopinamos ir prailgina liūdesio laiko tarpį arba pasireiškia kitais būdais. Verta prisiminti, kad turėtume ne smerkti tokius jausmus, manydami, kad jie blogi ar gėdingi, bet suprasti jų tikrąją reikšmę bei labai žmogišką prigimtį“.
Rūpinkitės savo fizine sveikata.
Nedarykite radikalių ir skubotų sprendimų.
Patarimai, kaip padėti gedinčiąjam:
Tiesiog būkite kartu ir klausykitės. Neretai liekant be atsakymų, kurie taip rūpi visiems, kurie neteko – Kodėl taip atsitiko? Kas būtų, jei …? Ar buvo galima ką nors pakeisti?
Neskubėkite guosti sakydami, kad laikas užgydo žaizdas, kad viskas greit praeis, viskas bus gerai. Netektyje laikas eina kitaip, ateitis be mirusiojo dar neegzistuoja, juolab, neįmanoma patikėti, kad viskas bus gerai.
Neskubinti laukiant rezultatų – greito „pagerėjimo“ po netekties.
Padėkite mažinti mirties neigimą. Nevenkite tokių žodžių kaip „mirtis“, „mirė“; jei nusižudė – tai žodžio „savižudybė“. Žodžiai, kurie atspindi realius įvykius tiesiogine prasme, padeda lengviau priimti realybę, greičiau susitaikyti su tuo kas atsitiko. Pvz., geriau sakyti:„jis mirė“, o ne „mus paliko“, „jis nusižudė“ o ne: „jis pasitraukė ar išėjo iš gyvenimo“.
Pasakykite, kad normalu po netekties kartas nuo karto verkti, liūdėti, blogai jaustis. Normalu, kad gali pasireikšti laikini fiziniai, emociniai sutrikimai. Kai žinome, kad tai normalu, padėkime tai suprasti ir netekusiajam.
Nieko, kas susiję su mirtimi, mirtį atnešusiu įvykiu bei netekusiojo veiksmais – nevertinkite. Mirtis sukelia įvairiausių minčių ir jausmų artimiesiems ir aplinkiniams. Dažnai jų sumaištis ir intensyvumas gali įgauti kaltinančias, teisiančias, vertinančias formas. Gedintis labai jautrus bet kokiam vertinimui, ypač, kai kalbama apie buvusius santykius su mirusiuoju. Artimojo mirtį išgyvenęs žmogus dažniausiai linkęs kaltinti save ką ne taip pasakė, ką ne taip padarė ar ko nepadarė. Jam liūdna, skaudu, pikta, kad nieko negalėjo pakeisti, kad liko be artimo žmogaus. Juolab, nereikia didinti šios jausmų sumaišties.
Išreikškite pagarbą ir patys priimkite tai kas vyksta. Jei galite, leiskite sau pabūti tuo, į kurį kitas žmogus gali atsiremti. Tačiau norint padėti netekusiajam, reikia turėti laiko ir nuoširdaus noro padėti. Bet ir nedidelis palaikymas bei supratimas netekusiajam – tai didelė atjauta ir didelė pagalba sunkiu netekties laikotarpiu.
Padėkite gedinčiąjam kreiptis į gydytoją ar psichologą, jei gedintysis labai ilgai t.y kelis mėnesius nesirūpina pačiais būtiniausiais dalykais – maistu, poilsiu, miegu, higiena. Ir jį nuolatos persekioja noras nusižudyti. Gedint, iš karto po netekties, gali atsirasti minčių apie savižudybę, tačiau paprastai jos greitai praeina.
0 Comments