Knygos

Nebijoti permainų?-Misija įmanoma!

Kodėl žmones gąsdina pokyčiai?
Permainos – tai nežinomybė, rizika, atsisakymas senų ir gerų dalykų, įprasto gyvenimo būdo. Pastarasis dažnai turi labai daug teigiamų dalykų, naudos, kuri kompensuoja žalą ar nepasitenkinimą esama padėtimi.

Galbūt permainos atneša tik neigiamus dalykus?
Tikrai ne. Netgi galėčiau sakyti, kad gyvenime patiriame kur kas daugiau teigiamų nei neigiamų pokyčių. Vis dėlto žmogus labiau linkęs įsiminti blogas patirtis. Manau, kiekviena diena kupina mažų ar didelių pasikeitimų. Tik kyla klausimas, ar juos pastebime. Galbūt skubame ir sustojame tik tuomet, kai pargriūname? Tada nuleidžiame nosis ir skundžiamės, kad ir vėl nepasisekė.

Artėjant įvairioms permainos kyla nerimas, pradedama jausti stresą ir baimę. Kaip įveikti tokius jausmus?
Dažnai pokyčiams įtaką daro mūsų pasirinkimai ir gyvenimo aplinkybės. Natūralu, kad kyla daug įvairių jausmų. Pavyzdžiui, kai matai mirties patale gulintį artimąjį ir suvoki, kad labai greitai gyvenimas pasikeis. Būtina šiais jausmais dalytis su jus supančiais artimaisiais ar žmonėmis, kurie gali ir nori būti šalia. Svarbu priimti šiuos jausmus, o ne neigti ir atmesti realius faktus. Geriau pokyčius planuoti ir jiems ruoštis. Jeigu kamuoja baimė, o šalia nėra asmens, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti, derėtų apsilankyti pas psichologą, kurį visada rasite Pirminės sveikatos priežiūros centre. Tačiau jei nėra galimybių į ten nuvykti, visada galima pasinaudoti nemokama psichologo pagalba telefonu. Tiesa, yra permainų, kurių patys sąmoningai norime ir laukiame. Tuomet jausdami nerimą suvokiame, kad laukia nelengvas gyvenimo periodas ir nemalonūs išgyvenimai. Patiriamas jausmas perspėja, kad reikia kaupti energiją ir psichologiškai ruoštis. Puikus pasiruošimas – pokalbis su savimi. Reikėtų atsakyti į šiuos klausimus:

Ar tikrai to noriu?

Tai darau, nes aplinkiniai taip elgiasi?

Kokios mano elgesio priežastys?

Nuoširdžiai atsakius į šiuos klausimus pavyks suprasti, ar tikrai trokštate ką nors keisti. Tuomet jausitės ramiau ir labiau pasitikėsite savimi.

Kartais norisi ką nors keisti, tačiau numojame ranka ir sakome: „Tai tik rožinė svajonė“. Tikriausiai tai ne itin teisingas požiūris?
Taip. Daugelį tokių svajonių pavyksta įgyvendinti, tačiau ne čia, ne dabar ir ne iš karto. Dažnai žmonės į jas numoja ranka, nes bijo ne permainų, o sunkumų ir bijo pajudėti iš saugios aplinkos. Tačiau, kai asmuo pradeda atlikti realius darbus, kurti veiksmų planą, apsibrėžia terminus iki kada ir kas turi būti padaryta, netikėtai suvokia, kad svajonė buvo visai čia pat.

Galima sakyti, kad pokyčiai tinkamu laiku – tiesiausias kelias į sėkmę? Kaip manote, ar permainų bijo lyderiai?
Manau, kad sąmoningai apsvarstyti, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku įgyvendinti pokyčiai – tiesus kelias į profesinę sėkmę. Be to, būtina tinkamai pokyčiams pasiruošti. Vis dėlto kalbant apie asmeninę sėkmę ar laimę, pokyčiai ne visada būna tas būtinas raktelis.

Ką daryti žmogui, nusprendusiam keisti gyvenimą, tarkime, rasti kitą darbą ar išsiskirti su antrąja puse, ir patiriančiam didelę aplinkinių įtaką? Juk be palaikymo sunku žengti svarbų žingsnį. Be to, nuo pokyčių dažniausiai atkalbinėja artimieji, todėl sudėtinga nepaisyti jų žodžių. Ypač netolerantiškai aplinkiniai priima artimųjų sprendimus negerti alkoholio ar keisti gyvenseną.
Tokiu atveju reikia rinktis. Tačiau pasirinkimas būna paprastas, bet kartu ir labai sunkus. Žmogus privalo nuoširdžiai atsakyti sau, ar nori gyventi kaip anksčiau ir nepatirti jokio aplinkinių spaudimo, ar vis dėl to susidurti su daug nepatogumų, tačiau pakeisti gyvenimą.

Gyvenimą reikėtų keisti iš pagrindų? Ar spontaniški sprendimai suteikia laimės?
Teko girdėti nemažai istorijų, kai žmonės, priėmę spontaniškus sprendimus, sėkmingai pakeitė gyvenimą. Kita vertus, susidūriau ir su sėkmingomis detaliai suplanuotų pasikeitimų istorijomis. Manau, kad šioms situacijoms bendras nuoširdus vidinis permainų troškimas. Svarbiausia pokyčių imtis tam subrendus, pasiruošus ir neatsisakius savito gyvenimo būdo.

Nusprendus ką nors keisti, kartais būna itin sunku siekti užsibrėžto tikslo. Ką daryti, kai žmogui nesiseka, kai pradeda galvoti, kad nereikėjo mesti darbo, išvykti iš gimtosios šalies ar pan.?
Svarbu nepersistengti ir ramiai apmąstyti, ar tikrai viskas, ko imatės, nesiseka. Galbūt nepasisekė tik keletas darbų? Siekiant tikslo atsiradusios dvejonės – labai natūralus dalykas. Be to, jos leidžia ne tik pamatyti patirtas nesėkmes, sėkmingai atliktus darbus, bet ir suvokti, kad pokyčiai atnešė šį tą gero.

Vieni su sunkumais susidoroja lengvai, kiti nekenčia savo darbo, kasdien burba, tačiau 10–20 m. nieko nekeičia. Kodėl pastarieji taip elgiasi?
Labai dažnai žmonės nori pokyčių, tačiau atsakomybę už juos ir visą krūvį ką nors atliekant linkę užkrauti ant kitų pečių. Taip siekia apsisaugoti nuo galimų nesėkmių, nusivylimų ir darbo. Todėl tokie asmenys tiesiog gyvena ir laukia jiems palankių pokyčių. Tiesa, dauguma jų sulaukia, tačiau likusieji taip ir nugyvena gyvenimą ko nors tikėdamiesi. Kad ir kaip būtų, tai jų sprendimas ir gyvenimo būdas. Visa tai kartais sunku toleruoti, tačiau būtina gerbti. Yra ir dar viena žmonių grupė, kuri sulaukia pagalbos, siūlymų ką nors keisti, pradėti naują gyvenimo etapą, tačiau visų galimybių atsisako. Tikėtina, kad tokie asmenys savo pasyvumu siekia išreikšti vidinį pyktį arba taip bando nubausti aplinkinius.

Meilė žmogų lydi visą gyvenimą

“Žmogus laimingas tol, kol myli ir jaučiasi mylimas. Jis jaučiasi sveikesnis, jei gali džiaugtis ir savo džiaugsmu dalintis su savo artimu. Ir jaučia gyvenimo prasmę, kai gali parodyti savo dėmesį, rūpestį ir šilumą. Juk žmogui reikia žmogaus”, – sako psichologė Donata Grakauskaitė-Šličienė.

Artėjant meilės dienai, šv. Valentinui, ypač susimąstome apie šį taurų jausmą, nuskraidinantį mus iki pat debesų. Anot psichologės, meilė mus lydi visą gyvenimą ir kiekvieną gyvenimo etapą mes ją išgyvenime skirtingai – visais gyvenimo etapais žmogui reikia skirtingų santykių, skirtingų meilės objektų. Jaučiame meilės poreikį vos gimę Psichologės D. Grakauskaitės-Šličienės teigimu, ką tik gimęs žmogus jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų ieško glaudaus santykio, ypač su brangiausiu žmogumi – motina.

„Gimęs kūdikis siekia prisiglausti, pajusti mamos širdies dūžius, išgirsti jos raminantį balsą. Meilės, šilumos, artumo poreikis be galo didelis ir jis nesumažėja per visą žmogaus gyvenimą“, – teigia ji. D. Grakauskaitė-Šličienė pabrėžia, kad kūdikystėje be galo svarbu pajusti besąlygišką motinos meilę.

„Dar 1935 m. tai įrodė R. A. Spitzas kartu su kolega K. M. Wolfu, atlikdami tyrimą dviejuose kūdikių priežiūros įstaigose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Abiejuose kūdikių priežiūros įstaigose priežiūros sąlygos buvo vienodos, tik vienoje įstaigoje vaikai buvo atskirti nuo mamų. Kūdikiai buvo pamaitinami, pervystomi, prižiūrimi, tačiau su jais nebuvo bendraujama arba bendraujama labai mažai. Kitoje įstaigoje kūdikius prižiūrėjo ir maitino jų mamos. Rezultatas buvo be galo sukrečiantis: per dvejus metus įstaigoje, kurioje kūdikiai nepatyrė mamos meilės, dėmesio ir šilumos, mirė 37 procentai kūdikių. O kitoje – tik vienas vaikas iš 122. Tai puikus įrodymas, kad meilė mums labai reikalinga“, – akcentavo psichologė.

Vaikystėje tampa svarbi aplinka „O augant vaikui ir jo pasitikėjimui aplinka, mažojo žmogaus dėmesį prikausto tai, kas yra už namų sienų. Todėl vaikas vis labiau domisi savo bendraamžiais, kitais vaikais. Tai pirmieji socializacijos procesai, kuomet mažasis nori bendrauti ir pritapti prie socialinių grupių“, – vaiko psichologiją aiškino specialistė. Tuomet, anot jos, jaunas žmogus pradeda savojo „Aš“ paieškas. Draugai tampa tarsi veidrodžiu, kuris parodo, ar vaikas yra gražus, patrauklus, ar ne. Vaikai intensyviai lygina save ir kitus, mato elgesio, vertybių ir pasaulėžiūros skirtumus.

Paauglius lydi stiprūs jausmai Po spalvingosios vaikystės žengiame į paauglių pasaulį. Pasak psichologės, šis laikotarpis gerokai audringesnis. Bendraudamas su bendraamžiais paauglys išmoksta daugybę bendravimo ir komunikavimo būdų, kurie padeda jam nesijausti vienišu. O nepritapus, pasakoja psichologė, neradus bendraminčių rato, atsiranda emocijų ir elgesio sutrikimų.

Būdamas vienas, paauglys išgyvena pojūtį, kad jis nežino, kas jis yra, kas jam patinka, kas jam įdomu. Atsiranda nusivylimas savimi ir visu jį supančiu pasauliu. Gali atsirasti išnykimo nerimas. „Paauglystės ar ankstyvosios jaunystės periodu dažnai išgyvenama pirmoji aistringa meilė. Šis meilės ir laimės pojūtis santykyje su kitu skatina svajoti, kurti, planuoti. Būvimas dviese padeda išgyventi daugybę sunkių išbandymų, įveikti kliūtis siekiant tikslų, padeda pasirinkti gyvenimo kelią. Deja, šis aistringas įsimylėjimas ne visada perauga į brandžią, gilią meilę, nes jaunas žmogus turi atrasti ir suprasti, kas jam gražu ir patrauklu, o kas ne. Kas labiausiai žavi ir kas atstumia. Šie supratimai dažnai lydimi nusivylimų ir skausmingų išgyvenimų. Tai, kas jaunam žmogui prieš keletą dienų buvo būtina kaip oras, be ko negalėjo išgyventi, po keleto dienų gali tapti visiškai nesvarbiu ir nebereikšmingu objektu“, – sako psichologė.

Mylėk savo artimą, kaip save patį Visi šie aptarti gyvenimo etapai žmogui tampa lyg kelias į meilę. Kuomet jis yra subrendęs ir pasiruošęs jai, tuomet atsiranda ir tos meilės objektas, žmogus, su kuriuo esame pasiruošę nugyventi visą likusį gyvenimą. „Tačiau nepamirškime, kad brandi meilė – tai gebėjimas matyti savo artimą įvairiapusį, su visais trūkumais bei privalumais. Tai gebėjimas mylėti savo artimą, kaip save patį“, – primena psichologė D. Grakauskaitė-Šličienė.